2026 03 30
Kaip aš įsimylėjau Disneilendą Paryžiuje
Ir kaip netikėta kelionė pakeitė mano požiūrį visam laikui

Vasara 2019-aisiais, liepos mėnesį, turėjau švęsti savo 27-ąjį gimtadienį. Tais metais norėjau kažko ypatingo – pakeisti savo aplinką ir atšvęsti gimtadienį su šeima. Kadangi nuo vaikystės mėgstu keliauti, žinojau, kad savo gimtadienį noriu švęsti už Lietuvos ribų.
Mano pasirinkimas buvo nedidelis miestelis rytų Prancūzijoje – Kolmaras. Kodėl būtent jis? Nes jis atrodė man kaip iš mano vaikystės pasakų vietų. Ir tikrai ne veltui – „Gražuolė ir pabaisa“ kūrėjai buvo įkvėpti šios vietos, tai galime matyti pagal atsikartojančius vaizdus tiek filme, tiek pačiame miestelyje.
Taip pat šalia yra begalė kitų įdomių bei įspūdingų vietų, kurias, manau, verta aplankyti. Viena iš jų – vyno kelias, kurio maršrutas tęsiasi apie 170 km šiaurės–pietų kryptimi palei Vogėzų kalnų papėdes.
Kelionė suplanuota, bilietai į Paryžių nupirkti, planas – Paryžius - Elzasas. Mes pasiruošę.
Pamenu, tais metais buvo bene karščiausia mano vasara. Visoje Europoje vyravo karščio bangos. Anksti ryte, apie 5 val., važiuojant į Kauno oro uostą, pažiūrėjusi į orų programėlę pamačiau tokius skaičius kaip +40, o kai kuriomis dienomis net +45.
Staiga supratau, kad tokios kelionės galimai neištversime, ypač atsižvelgiant į kitus mano šeimos narius.

Ką daryti? – pagalvojau aš.


Kol važiavome iki Karmėlavos, greitai pasižiūrėjome, kokie orai pačiame Paryžiuje – ir, vuolia, tik +30. Tai jau skambėjo daug maloniau nei +40 ir daugiau.

Bet aš nepažįstu to miesto, neturiu jokio plano, o kelionė turėjo trukti apie 5 dienas. Tyliai ėjau iš proto, nes nežinojau, ką tiek laiko mes veiksime Paryžiuje. Nors šiandien, manau, ir tiek dienų neužtektų pilnai pasimėgauti šiuo nepakartojamu miestu.

Iš savo pavežėjo gavau pasiūlymą aplankyti Disneilendą, praleisti ten porą dienų ir tada grįžti į Paryžių.

Mintyse nusijuokiau, nes iš mano visos šeimos turbūt tik du nariai atlaikytų visus „siaubingus“ amerikietiškus kalnelius ar kitus man baimę keliančius atrakcionus. Prisipažinsiu – aš esu iš tų, kurių skrandis tokių atrakcionų nelabai pakęstų.

Todėl ši mintis man pasirodė gana klaiki. Bet mane nuramino, kad viskas ten vyksta visai kitaip.

Na ką, susitaikiau su ta mintimi, kad per kelias skrydžio valandas turėsiu viską suplanuoti iš naujo ir, susitikusi su savo šeima Paryžiaus oro uoste, pranešti jiems „džiugią“ naujieną:

– Sveiki, planas keičiasi. Mes važiuojame į Disneilendą.

Prisipažinsiu, tais laikais niekada nesižavėjau nei Paryžiumi, nei tuo labiau tokiais teminiais parkais kaip Disneilendas. (Nors Disnėjaus kūrybą myliu nuo pat vaikystės).

Bet žmogus, kuris mane vežė į oro uostą, pasidalino savo įspūdžiais ir pasiūlė persvarstyti savo kelionės planą – kelionės, kuri, atrodė, jau buvo prasidėjusi.

Mano šeima gyvena kitoje šalyje ir tuo metu taip pat vyko į Paryžių, todėl pranešti iš anksto nebuvo galimybės.
Po šiltų apsikabinimų CDG oro uoste ištariau tą lemtingą frazę:
– Na, o dabar visi sėdame į raudoną autobusą ir važiuojame į Disnėjaus pasaulį.
Reakcija buvo… kiek keistoka.
Bet pasirinkimo jie nelabai turėjo, nes šios kelionės vedlė buvau aš.
Greitai radau viešbutuką, kad turėtume kur apsistoti, ir iškart pradėjome aiškintis visą infrastruktūrą – kaip nuvykti iki parko, kur pavalgyti ir kaip nusipirkti bilietus.
Dar tais metais, prieš visus karantinus, veikė kasos ir buvo galima bilietus nusipirkti vietoje. Nusprendėme pirmą dieną skirti poilsiui, o kitą – nuo pat ryto važiuoti į parką.
Ir štai – bilietai.
Vienam žmogui apie 100 eurų (karščiausias sezonas ir dar penktadienis).
Mes labai suabejojome, ar tikrai norime išleisti 400 eurų „kažkokiam atrakcionų parkui“.
Dabar juokinga, bet tada – nelabai.
Po kokių 15 minučių svarstymų ir stebėdami, kaip žmonės plūsta į vidų, nusprendėme surizikuoti.
Ir prisiekiu – vos tik nuskanavome bilietus ir įžengėme į parką, dar net nepraėjus minutei, visi keturi pasakėme:
„Viskas. Tai jau atsipirko.“
Tai buvo kažkas WOW.
Meilė iš pirmo žvilgsnio kiekvienam iš mūsų.
Pasakyti, kad ten švaru, gražu ir ryšku – tai tas pats, kas nepasakyti nieko.
Per tiek metų aš vis dar nerandu žodžių, kaip apibūdinti tą jausmą, kurį pajutome vos įėję pro vartus.
Todėl po kelerių metų aš sugrįžau dar kartą – jau su didesne šeimos dalimi.
Ir, žinoma, šį kartą viskas buvo suplanuota daug detaliau.
Nes, mano nuomone, tu turi tai pamatyti ir patirti pats.
Žodžiais to perteikti tiesiog neįmanoma.
Galiu visą dieną pasakoti apie atrakcionus, kiekvieną parko kampelį ir visą ten tvyrančią magiją – bet ir to neužtektų, kad perteikčiau tas tikras, gražias ir laimingas emocijas.

Aš pasistengsiu kuo daugiau parodyti ir papasakoti savo Instagram paskyroje, bet iš visos širdies galiu pasakyti tik viena:
Jei bent truputį tiki stebuklais…
jei jauti ryšį su Disnėjaus pasauliu…
Padovanok sau nepamirštamus įspūdžius šioje pasakų šalyje.
Puslapis dar ruošiamas
Made on
Tilda